Saviironiškas

Ne vasara, bet ne ruduo,

Dar naktys vasaros karščiu alsuoja.

Gyvenimas kaip ištikimas šuo

Tau likusias gyvent skaičiuoja.

Ir noris skristi arba lėkti,

Stabdyti laikrodį ar kitą daiktą,

O kartais – vienai pasislėpti,

Bet niekad nesustoja laikas...

Net veidrodis, ir tas lyg tyčia

Iškraipo tavo grožį gražų

Ir vis dažniau išvystu šičia –

Kokios mes su mama panašios.

O kažkada juk buvo dienos –

Gal paauglystė, kas gi kitas?

Galvojai: aš nebūsiu viena

Iš tų, kur į pakalnę ritas.

Stovėsiu sau, kaip stovi Laisvė,

Ir mano darbas bus šypsotis;

Ir vynu savo grožį laisčiau,

Ir gėriau taurę ligi soties.

Praeina vasara, atsargiai

Ruduo jau ima ją nelaisvėn,

Ir aš tariu sau labai garsiai:

Sovėk, Linut, kaip stovi Laisvė!