Vėjas ir skalbėja
Kažkas tą vakarą, matyt, pamiršo –
O vėjas šėlo, vėjas niršo –
Ant virvės suposi paklodės,
 |
Jų įžūlus baltumas, rodės,
Iš proto varė piktą vėją
Ir šis jas suko dar pikčiau,
O rytą užmarši skalbėja
Turbūt prisiminė, tačiau
Sutrypti pragaištingo vėjo,
Dienos šviesoj atrodė neskalbti...
Surinkti nėščia moteris atėjo,
Ir vėjas
susigėdo, iš arti
Pamatęs pilną jos figūrą
Ir nusivylusias graudžias akis –
Užsiglaudė kaltai už mūro
Ir klausės neramiai, ką ji sakys.
Pritilo nuolankiai it nusikaltęs vaikas,
Po pamatais tylomis įsirausęs,
Stebėjo darbą kvailą, darbą paiką
Ir nelaimingas apie kojas glaustės...