Pakėliau akis į dangų

Ir kaip tai saulei vis neatsibosta?

Kas dieną teka, metų metais...

Užvertus galvą į jos sostą spoksau

Ir sukasi minčių verpetai.

Kad taip ir aš: be panikos ir triukšmo,

Visiems tokia pati – gera, maloni

Kas dieną būčiau ir mane kad suptų

Garbingi ir patogūs žmonės.

Visi patiktų ir visus mylėčiau,

Visi draugai būt, jokių priešų.

Dabar gi nerandu sau vietos

Ir abejonės jautrią širdį plėšo.

Kaip komiksų beždžionei – kuo man būti?

Prie išmintingų – tų, kur tyli,

Ar prie drąsių ir atvirų naivuolių,

Kuriuos, deja, mažai kas myli?..