Dvikova su karštagalviu vėju

...O iš knygyno – vėl į vėją

Ir į skubėjimą, beje,

Tas vėjas aiškiai išprotėjęs –

Šėlioja, smaugia skarele.

Pakėlęs sausą lapą čaižo

Ir svaido, tyčiojas už du

Arba atsivėdėjęs blokš į veidą –

Ir linksma, ir drauge graudu.

Įgriūtų, rodos, ir knygynan –

Juk šitiek knygų neliestų! –

Už durų velkės jau kabinas

Ir taikos žnybtelt už krūtų.

Įkišo jau tarp durų koją,

Dar gūsis – ir išgrius stakta!

Aš jam krūtinę atlapoju,

Ir mūsų dvikova baigta.

Geruoju neįdomu niekas

(Kaip daugumai karštų galvų...) –

Man durys uždaryti lieka

Ir atsidusti: deja vu...