Tik pagulėti aukštoj žolėje
Kas būtų, jei padovanotų
Tau vieną,
paskutinę, dieną?
Su kuo
praleistum? Ką galvotum?
O gal
norėtum likti vienas?
...Regiu
save nepjautoj lankoje
Kartu su jau suaugusiais vaikais:
Mūsų –
dangus, žolė žalia,
Tik horizonto nematai.
Nors keista
– nieko negirdėti,
Bet mums,
atrodo, ir nereikia,
Tiktai
pabūti, pagulėti
Aukštoj
žolėj, kur savo pleikia
Žalius kerus
gamta besotė
Ir žiūri
Dievas iš dangaus;
Gulėt,
tylėti ir šypsotis,
Kol
nuovargis akis užspaus.
Ir tysome be
judesio, be garso,
Ir skaitom
margą pievos raštą,
Per suimtas
rankas lai teka
Ne kraujas –
mūsų meilės natos.