Viduržiemio istorija
Mano seseriai
...Tą rytą
niekur nematytas
Pakilo
paukštis virš stogų.
Apsukęs ratą
vieną kitą,
Išrinko, kur
nutūpt saugu.
O buvo
speigas ir pokšėjo
Ne tvoros
vien – patsai dangus,
Kai moteris
iš tvarto ėjo
Per gurgždų
sniegą į namus.
Iškošusi
nusirišė prijuostę,
Pataisė
staltiesę, paklojo lovą,
Vyresnįjį
šilčiau apklosčius,
Išėjo vėl į žvarbų orą.
Ant kraigo
paukštis nematytas
Tupėj be
garso – lyg žinotų:
Tai atsitiks
šiandienos rytą,
Šitam name,
po šituo stogu.
Iš miško
pavakare grįžęs
Vyriškis
pirmas pastebėjo –
Trobos
kampe, prie sunkios ližės,
Auksinis
žiedas pariedėjęs.
Pakėlęs
vartė, svėrė, lietė,
Bet
nesuprato, ir gana,
Kol pagaliau užmatė: šviečia
Didžiosiom
raidėm – REGINA.
Daugiau to
paukščio nieks nematė,
Nors bandymų
ieškoti būta,
Tą dieną
gimusiai mergaitei
Paliko vardas
– Reginutė.
O žiedas? Dingo.
Taip nutinka.
Ir per vėlu
jau būtų bartis.
O kaip mergaitė?
Jai patinka
Vanduo, dar
ledas, sniegas, šaltis!