Mamos išmintis
Man būdavo
neaišku: ką jie kalba,
Kokia tėvynė,
ko jiems skauda –
Tiems
žemininkams kaip Nagys?
Ir kas bus,
jeigu nepagis?..
Aš beldžiausi į
tolimus kelius,
Aš matavausi
svetimus namus,
Kad alkį
numalšinčiau, kurs neblėsta
Mergaitei, kilusiai
iš mažo miesto.
Apkeliavau šalis,
salas, žemynus
Ir apžiūrėjau
jūras, vandenynus,
Kol kartą man
mama pasakė –
Blaškaus kaip be
sparnų plaštakė.
„Tu pagalvok“,
– ji tąsyk tarė
Ir tyliai
kambarį uždarė,
Palikusi mane
su knygom
Ieškoti
prielaidų deryboms.
Mokyklinės
programos mokė
Išnagrinėt
kiekvieną žodį
Poetų, klasikų,
bet lieka
Tėvų mintis
nenugalėta.
O jeigu dviese su
mama
Sėdėtumei po
žydinčia slyva?
Skaitytum,
valgytum, gulėtum?
Nejaugi, tu
manai, nepailsėtum?
Ar ne labiausiai
būtų verta
Atostogauti,
kur gyventa?
Sugrižti, kol
yra kas laukia,
Jurginai žydi,
kielės šaukia?
Tu neskubėki
atsakyti.
Kaip neskubėk
atsisakyti –
Nei savo, nei
visų kitų
Gyvenimo
diktuotų pamokų.