Kaip širdis...

 

Tik rudenėjo, o jau pavasarėja...

Dar sniego murzino kalnai boluoja.

Sulaukusi narsaus pavasarinio vėjo

Čikaga paukščių klykiančių sparnais mosuoja.

Tos žąsys ir nebuvo iškeliavusios,

Tiktai pritilusios trumpam per žiemą –

Visai kaip ir širdis: nuliūdus blausiasi

Pajutus atstūmimo šaltą sieną.

 

Stebėtina, bet vėl lengvai pašoka

Vos tik pagavusi kvietimo ženklą.

Gerai, kad keršyti jinai nemoka, –

Pavasariui ir žiemai būtų ankšta.

Neužsibūna džiaugsmas nei nusivylimas...

Kaip kovo vėjas juokias ir maištauja –

Taip ir žmogaus širdis: paklusniai ima

Tai džiaugsmo trupinį, tai skausmo saują...