Moterie

Iš protėvių ateina tavo lūpų linkis,

Melsvų akių šviesa, šviesių plaukų tankumas,

Bejėgis žemės mokslas prieš troškimą rinktis

Akis rudas ir laibą manekenės kūną.

Esi grandis senos lietuviškos spiralės

Su Eglės nunešiotom kurpėm, žalčio vylium,

Su Donelaičio būrų lūkesčiais bedaliais

Ir martinaitišku darbų Kukučio skyrium.

Su „labas rytas“, „dėkui“ ir „labanakt“,

Valstietišku džiaugsmu matyti saulę tekant,

Žaviu ieškojimu paparčio žiedo tąnakt,

Kai apie šventą Joninių stebuklą šnekam.

Gimei, kad būtum, liktum ir pati pratęstum

Grandinę giminės lietuvių, kur nuo seno

Daug nesvarstydama, kas būtų, jeigu būtų,

Prie Baltijos neprotestuodama gyveno.