Nemigos šalnos

O rytą nematytos šalnos

Užklojo pastatus, gatves, 

Ir mes, sukišę nešukuotas galvas,

Spoksojome pro langus, nes

Kažko tikėjomės - kažko, kas gali

Nuo šiol pakeisti mūsų būtį,

Ir žemė kantriai, per nevalią

Baltavo lyg kalėdinė eglutė,

Ir rodės - turi atsitikti

Kas nors, kas amžinai pakeis,

Ir viskas susiklostys po truputį,

Ir vėl vaikai po vyšniom žais,

Neliks tos baimės, pragaištingo

Laukimo, nerimo naktų,

Bet laikas ėjo, nieks netrikdė

Skaudžios rutinos... Laukei tu,

Kol žemė tartum atitoko,

Įsiręžė, atšildė sniegą, 

Jis ėmė upeliukais kriokti, 

Plukdydamas svajotą miegą.