Žmonės ir gandrai

Žmonių nėra, o gandras grįžęs.
Kedednas, su šeimyna šnekas,
Raudonas snapas, sparno dryžis -
Kaip vėliava ant stogo plakas!

Jie numirė ar išsikraustė,
Palikę aplaupytą trobą,
Tik gandro niekas nepaklausė -
Namo negrįžti jis nemoka.

Raudoną-juodą-baltą palą
Regiu ant stogo ir galvoju:
Per jūras perlėkęs, į savo balą
Tas paukštis veržias kaip į rojų.

Galaktikas pažino žmonės,
Jiems viskas greitai atsibosta,
Tik gandras paieškų kelionėj
Sargauja pastovumo poste.