Vilijai

Kiek atmenu save – visad ir tu.

Aš nežinau, kas būtų, jeigu

Pamesčiau tavo vardą iš akių

Arba neprisiminčiau veido.

Turbūt amnezijoj gilioje

Darysiu viską, kad išvysčiau

Geras akis, kurios globoja,

Ir strazdanėles iš vaikystės.

Mieloji drauge, pasakysiu:

Esi man krantas, kuriame –

Viso gyvenimo draugystė

Ir kur lengviau randu save.

Tu – mano hitas, mėgstamiausia

Daina su priedainiu, ją mes

Šypsodamos abidvi trauksim,

Kai Jis ateis mūs išsivest.

Nedrįsk išeit pirma, palikti

Manęs be rūpesčio malonės.

Dalinamės, ką turim ir kuo tikim,

Sakau, ir skirkimės kaip žmonėsJ