Savo vardu dėkoju, o kitiems prašau

Kieno, sakykite, yra mintis,

Kad sutemos tebūna juodos?

Kad naktį turi gaubti paslaptis

Ir kad smalsumas – tartum nuodas?

Tik naktį atsiskleidžia tai,

Kas dieną būdavo neaišku,

Ateina pranešimas iš aukštai

Alsiam sapne rašytu laišku.

Klampi tamsa pridengia plotą,

Kur iš tiesų nėra svarbus,

Ir atveda į kelią protą

Lengvai nelygu dukart du.

Vaikystėj, būdavo, bažnyčioj

Mums liepia sąskaitą suvesti

Su sąžine ir prie klausyklos

Priklupus melsti neatmesti

To balso ir tos aiškumos,

Kuri ištinka apsivalius,

Nes juk užtenka tos vienos

Savo paties tvirtesnės valios.

Ir laukdavau, kada paskelbs,

Kad jau galiu prašyti Dievo

Kažko asmeniško, svarbaus –

Kaip žaislo, pavyzdžiui, dar vieno.

Užaugau. Ir nebeprašau.

Tiktai maldauju ir dėkoju,

Telaiko kojas kuo tvirčiau,

Nes visa kita – dovanojo.

Ne dėl savęs prašau – tiktai

Dėl vaiko, artimojo, draugo,

Ir galvą nulenkiu žemai,

Kad dar gyvybę kantriai saugo.