Vorele

Iš septynių milijardų tereikia kelių.

Tankus sietas, žiūrėk, dar tankėja,

Norom nenorom juo sijoji draugus –

Patirčių, netekčių nešėjus.

Vis dažniau pamatai – tau užtenka paties,

Nes kiekvienas savim užsiėmęs,

Suklūsti tik suvokęs – negaila išties

Tų ryšių, kur, deja, išsisėmę.

Mes nestovime – judame savo keliu

Ir neteiskim, kas vienas nuėjo

Ar pasidavė šunkeliu norų savų, –

Palinkėkime tam gero vėjo.

Sukurti unikalūs ir kiekvienas verti

Savimi ne atrodyti – būti,

Tik iš tolo panašūs – kitokie iš arti,

Tartum krintančios žvaigždės rugpjūtį...

Žvaigždžių sietas, tas žibantis, spindintis,

Neretėja, nors krenta ir krenta, –

Mes keliaujam likimų išpildyti

Vorele į Pažadėtąjį Krantą.